Eiti kiaurai sienas

Aprašymas

Marina Abramović – viena garsiausių šių dienų menininkių, vadinama „performanso krikštamote”. Nepaprastai charizmatiška, bebaimė, dramatiška ir minias įkvepianti menininkė bei unikalūs jos pasirodymai, balansuojantys ant baimės, skausmo ir išsekimo ribos, prikausto milijonų žmonių dėmesį jau daugiau nei keturis dešimtmečius. Tai kūrėja, kurios performansai skirti ne tik stebinti, bet ir kvestionuoti egzistencinius klausimus, provokuoti ir patikrinti žmogaus kūno bei dvasios galimybes.

Atsiminimų knygoje „Eiti kiaurai sienas” menininkė drąsiai apnuogina savo sielą ir pasakoja unikalaus gyvenimo istoriją. Gyvenimo, kuriame netrūko sukrėtimų, nuotykių, išbandymų ir pavojų. Gyvenimo, kurį Marina Abramovič pasirinko gyventi kaip tam tikrą meno formą. Įspūdinga karjera ir nepavykę projektai, emocinės, dvasinės ir fizinės transformacijos, skaudūs vaikystės atsiminimai, meilė ir kelionės – tai išskirtinė biografija, kurį įtrauks, sužavės, nepaliaus stebinti ir paskatins skaitytojus naujai pažvelgti į savo pačių gyvenimus.

Kai Marinai Abramovič buvo 14 metų, tėvas suorganizavo jai tapybos pamoką su serbų menininku Filo Filipovič. Tai nebuvo įprastas susitikimas. Filipovič ištiesė ant studijos grindų drobę, padengė ją klijais, smėliu ir raudonos, geltonos bei juodos spalvos dažais. Galiausiai apliejo drobę benzinu, uždegė degtuką ir padegė. „Tai yra saulėlydis”, – pasakė jis Marinai ir išėjo.

Ši patirtis stipriai paveikė Mariną Abramovič. Tąkart ji suprato, kad procesas yra svarbesnis nei rezultatas. Menas gali būti sukurtas iš bet ko ir iš nieko. Kurį laiką dar tapė, kol 1973 metais Edinburgo festivalio metu ji atliko performansą Rhythm 10. Jo metu ji nufilmavo save smeigiančią 10 peilių tarp pirštų taip greitai, kaip tik galėjo. Jos rankos buvo paplūdusios krauju, kūnas drebėjo, tačiau ji nejautė skausmo, vien per kūną einančius šiurpuliukus. Tai buvo lemtinga akimirka, po kurios ji pažino sąvyje Mariną, kokios iki šiol dar nepažinojo.

Intymioje ir atviroje atsiminimų knygoje „Eiti kiaurai sienas” ji pripažįsta, kad yra trys Marinos. Pirmoji yra „karė”: drąsi, užsispyrusi ir fiziškai stipri. Antroji yra „dvasinga” moteris, kuri regi mirusiuosius, tiki pasnikavimo ir tylos galia, ir mėgsta pasitarti su šamanais. Trečioji yra „mažoji Marina, kuri mano, kad viskas, ką ji daro, yra blogai, Marina, kuri yra stora, bjauri ir niekam nereikalinga”. Daugialypė menininkės asmenybė atskleidžiama per kvapą gniaužiančius performansus, kuriuose efektingai derinamas dvasingumas ir mazochistiniai išbandymai kūnui.