Lietuvos istorija 1936 m. leidimas

Adolfas Šapoka (gimęs 1906 m. vasario 13 d. Grybeliuose, miręs 1961 m. kovo 9 d. Toronte, Kanadoje) buvo iškili Lietuvos istorikų figūra, pedagogas ir vienas iš 1936 m. knygos "Lietuvos istorija" autorių bei redaktorius. Šapoka mokėsi Utenos progimnazijoje ir 1925 m. baigė Panevėžio gimnaziją. Jis tęsė studijas Lietuvos universitete, kur įstojo į Humanitarinių mokslų fakulteto istorijos skyrių. Tarp jo dėstytojų buvo tokie žymūs profesoriai kaip Jonas Yčas, Ignas Jonynas, Augustinas Janulaitis, Povilas Gronskis ir Levas Karsavinas. 1929 m. spalio 1 d. jis baigė universitetą su diplominiu darbu "Naminės kovos Lietuvoje XVII a. gale". Po karinės tarnybos jaunesniojo leitenanto laipsniu jis 1930 m. išėjo į atsargą. Dėka Švietimo ministerijos stipendijos, 1930-1931 m. Šapoka gilino istorijos žinias Prahoje, Karolio IV universitete. 1932-1940 m. jis buvo Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros dėstytojas. 1933 m. vasarą jis lankė specialius kursus užsienio istorikams Stokholmo universitete ir dirbo Baltų institute. Nuo 1934 m. jis aktyviai dalyvavo Lietuvos istorijos draugijos veikloje. Tuo pačiu metu, kartu su kolegomis, jis parengė ir 1936 m. išleido knygą "Lietuvos istorija". Be to, jis redagavo kitą jaunų istorikų darbą "Jogaila" (1935 m.), skaitė paskaitas, vadovavo seminarų ir kursinių darbų vykdymui. Jo straipsniai buvo publikuoti tokiuose žurnaluose kaip "Praeitis", "Senovė", "Vairas", "Židinys" ir kt. 1937 m. jis vedė stomatologę Adelę Stanionytę. 1938 m. birželio 13 d. jis sėkmingai apgynė disertaciją "Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino unijos", už kurią gavo istorijos mokslų daktaro laipsnį. 1939 m. vasarą jis apgynė habilitacinį darbą "1655 m. Kėdainių sutartis arba švedai Lietuvoje 1655–1656 m.", ir jam buvo suteiktas docento vardas. Po 1940 m. Istorijos fakulteto perkėlimo į Vilnių, Šapoka turėjo važinėti skaityti paskaitas, bet tais pačiais metais sovietų režimas pašalino jį iš VDU. Jo šeima išsilaikė iš žmonos uždarbio, ji turėjo dantų gydymo kabinetą Kaune. 1940-1941 m. jis, Vaclovo Biržiškos kviečiamas, dirbo "Lietuviškos enciklopedijos" redakcijoje ir dėstė istoriją Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje. Per vokiečių okupaciją, nuo 1941 m. rugpjūčio 1 d. iki 1943 m. kovo mėn., Šapoka dirbo Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto docentu. 1944 m. liepos mėn. jis su šeima pasitraukė į Vokietiją ir gyveno Neumarkte, o vėliau - Hechfeldo stovykloje. Ten jis dirbo mokytoju lietuvių gimnazijoje ir technikos mokykloje, rašė straipsnius, redagavo knygas ir rūpinosi nauju "Lietuvos istorijos" (1950 m.) leidimu. 1948 m. Šapoka emigravo į Kanadą. Pradžioje jis gyveno Monrealyje ir dirbo vielų įmonėje, o vėliau - kailių dirbtuvėje. Nuo 1949 m. jis gyveno Toronte ir per 1949-1961 m. laikotarpį redagavo katalikų savaitraštį "Tėviškės žiburiai", kuriame buvo vyriausiasis redaktorius. Jis taip pat dirbo su Bostone leidžiama "Lietuvių enciklopedija". Šapoka rašydavo pasirašinėdamas Stanio, Mikulėno, Grybo ir kitais slapyvardžiais. Be to, A. Šapoka buvo aktyvus visuomenininkas: jis buvo išrinktas į Kanados lietuvių bendruomenės tarybą, pirmininkavo Kanados lietuvių katalikų federacijai, buvo Lietuvių katalikų kultūros draugijos narys ir Ateitininkų federacijos tarybos narys. Sunkios darbo sąlygos paliepė įtaką Adolfo Šapokos sveikatai. 1961 m. kovo 9 d. jis mirė širdies priepuolio metu, kasant sniegą prie savo namų. Jis buvo palaidotas Park Lawen kapinėse. Po jo dukters Aldonos ir žmonos mirties, A. Šapokos palaikai buvo perkelti į Šv. Jono lietuvių kapines Anapilyje, Toronto mieste. Svarbiausi veikalai

• Lietuva ir Lenkija Jogailos laikais, 1935 m.
• Atsakingieji Lietuvos politikos vadai reformų seimo metu, 1936 m.
• Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino unijos, 1938 m.
• Jonušas Radvila ir Švedija, 1941 m.
• Bajoriškoji Demokratija, 1941 m.
• Lietuvos kaimo ir dvaro santykiai XVIII a. antroje pusėje, 1941 m.
• Lietuva, kraštas ir tauta, 1946 m.
• Lithuania Through the Ages, 1948 m.
• Vilnius Lietuvos gyvenime, 1954 m., anglų k.
• Senasis Vilnius, 1963 m.
• Daug istorinių straipsnių, paskelbtų Lietuvoje.

Lietuvos istorija Jo redaguotos „Lietuvos istorijos“ pirmasis leidimas 1936 m. išėjo 17 050 egzempliorių tiražu ((13500 egz. paprastesnio, 3500 egz. geresnio ir 50 egz. numeruotų kreidinio popieriaus)). Tai buvo rekordinis Lietuvoje leistos knygos tiražas – tiek buvo spausdinama tik maldaknygių. Leidinys išliko svarbiu veikalu keletui dešimčių metų į priekį studijuojantiems Lietuvos istoriją. Išeivijoje „Lietuvos istorija“ išleista pakartotinai tris kartus. Lietuvoje per visą sovietinės okupacijos laikotarpį ši knyga buvo žinoma ir skaitoma, žadino tautinę savimonę, skatino gilintis į nutylimus istorijos faktus. Prasidėjus tautiniam atgimimui, A. Šapokos „Lietuvos istoriją“ ėmė publikuoti „Kultūros barai“. 1989 m. „Lietuvos istorija“ išleista 100 000 egzempliorių tiražu. 1990 m. 155 000 tiražu išėjo pakartotinis leidimas. Ankstesniame iš jų, knygos gale pridėtas Juozo Jurginio rašytas skyrelis „Adolfo Šapokos istorijos apžvalga“, vėlesniame leidime jis išimtas.