Kas padaryta, tai padaryta – nė vienam mūsų neleista naujai pradėti nugyventą gyvenimą.
Bet vieną dalyką – net jei tik vieną – man vis dėlto pavyko išmokti iš profesoriaus Morio Švarco: gyvenime niekada nebūna “per vėlu”. Jis pats sugebėjo keistis iki pat galo.
Mitch Albom
Paskaitos prasidėdavo antradieniais, iškart po pusryčių. Tema – “Gyvenimo prasmė”. Mokė jis iš patirties. Moris Švarcas – žymus mokslininkas, socialinių mokslų daktaras, ilgametis koledžo profesorius ir gerbiamas keleto knygų autorius. Morio diagnozė – šoninė amiotrofinė sklerozė, dar vadinama Lu Gerigo liga. Brutali, negailestinga nervų sistemos liga. Sužinojęs apie ligą, jis pasijuto tarsi krentąs į duobę, tačiau pasaulis taip ir nesustojo, niekas net dėmesio neatkreipė į Morį. Liga dirbo savo darbą – ėdė jį diena iš dienos, savatė po savaitės. Vieną rytą, išvaręs mašiną iš garažo, jis vos pajėgė numygti stabdį. Važinėjimas automobiliu baigėsi. Baigėsi ir nevaržomi pasivaikščiojimai. Morio gydytojai spėjo, kad jam liko dar pora metų. Moris žinojo, kad iš tiesų liko mažiau. “Nejau ir aš sunyksiu ir dingsiu be pėdsako? Nejau nesugebėsiu deramai panaudoti man likusio laiko? – klausė jis savęs.” Nunykti jis nesutiko. Nesutiko gėdytis mirties. Ne, jis nutarė paversti mirtį savo paskutiniu moksliniu projektu, svarbiausiu savo gyvenimo įvykiu. Moris papasakos kitiems apie tą paskutinę kelionę tiltu, vedančiu iš gyvenimo į mirtį. Kai nuo širdies priepuolio staiga mirė universiteto kolega, Moris apsilankė jo laidotuvėse. Namo grįžo prislėgtas. Šitiek žmonių taip nuostabiai šnekėjo apie Irvį, o jis taip nieko ir neišgirdo… Moris sugalvojo, kaip padaryti geriau. Apskambino savuosius, paskyrė datą. Ir kai vieną šaltą sekmadienio popietę į jo namus susirinko būrelis draugų ir artimųjų, Moris iškėlė sau šermenis “prie gyvos galvos”. Kiekvienas šnekėjo, reiškė pagarbą senajam profesoriui. Vieni verkė. Kiti kvatojo. Moris verkė ir kvatojo kartu su jais. Tądien jis išsakė viską, ką mes paprastasi laikome širdies gilumoje ir nesugebame pasakyti tiems, kuriuos mylime. Jo “laidotuvės prie gyvos galvos” neįtikėtinai pasisekė. Jokios savigailos. Kasdienė porcija – kelios minutės verksmų, ir vėl pirmyn. Apsisupo žmogiškos veiklos kokonu – pokalbiais, draugyste, meile. Kiekvienam reikia, kad kas pastūmėtų jį ta kryptimi. Tai neatsitinka tiesiog taip sau, automatiškai. Kiekvienam mūsų gyvenime reikalingas mokytojas.
“Mokytojas daro poveikį amžinybei; jis nė pats nežino, kiek siekia jo įtaka.”
Henris Adamsas
Moris pats apsisprendė, kokio įrašo jis nori savo antkapiui: ”Mokytojas iki paskutinio atodūsio.”
Kokia didžiausia šios ligos pamoka Moriui?
- Gyvenime svarbiausia – išmokti atiduoti meilę ir įsileisti ją.
Ne tik Moris Švarcas taip manė, bet ir Levinas labai taikliai pasakė, kad …”meilė yra vienintelis protingas veiksmas.”
Knygoje paliesta daugybė temų: ne tik meilė, bet ir šeimos samprata, atsakomybė už kitą žmogų, santykių raida kolektyve, emocijos (atlaidumo svarba), susitaikymo su mirtimi reikšmė (susitaikymas su Gyvenimu)…
Ši knyga – tai Mičo Albomo ir profesoriaus Morio Švarco “paskutinis mokslo darbas”. Bendros pastangos įgyvendinant šį projektą, labai juos suartino. Ir knygai pavadinimą jie sugalvojo kartu. Mičas paklausė: ”O kaip jums patiktų “Antradieniai su Moriu”?, jis nusišypsojo bemaž rausdamas, ir Mičas suprato, kad bus pataikęs.
Tai knyga, kurią dėsto per pamokas ir skaito per vestuves bei laidotuves…Labai patiko, paskaitykite ir Jūs.
Rugiagėlė
