Pirmosios spaustuvės pasaulyje. Nuo ko viskas prasidėjo?
Verta pastebėti tai, kad mokslas apie spausdinimą yra vadinamas tipografija. Galima sakyti, kad tai tam tikras jo apipavidalinimas specialiomis priemonėmis. Tokiu metu, norimas tekstas yra meniškai išdėstomas: pasirenkamas šriftas, popierius, spausdinimo technika, teksto toninis intensyvumas, jo dalių proporcijos ir pan. Drąsiai galima teigti, kad bemaž vienas iš pagrindinių tipografijos principų yra informacinis bei meninis leidinio derinimas. Įdomu tai, kad kaip mokslo šaka, tipografija ėmė formuotis tik XIX a. pab., o XX a. pr. buvo apibrėžti teoriniai šios disciplinos pagrindai. Gerai žinome tai, kad būtent su tipografija susijusios ir techninės spausdinimo priemonės iš esmės pakeitė itin daug pastangų reikalavusį knygų kopijavimo rankomis procesą. Svarbu pastebėti tai, kad knygų spausdinimo veikla pirmiausia buvo pradėta Kinijoje ir Korėjoje. Augant miestams ir juose plėtojamiems amatams, kultūrinėms veikloms, prekybai ir pan. knygų verslas sulaukė labai didelio susidomėjimo ir žinoma – sėkmės.
Dar IX a. Kinijoje spausdinimo menas prasidėjo nuo spaudinių ant lentos. Čia buvo piešiami pasirinkti tekstai ar iliustracijos. Kiek vėliau, greta jų esantys plotai buvo įpjaunami ir gilinami tam, kad būtų galima vykdyti spausdinimo procesą. Reljefas buvo padengiamas dažais, o prie jo pridedamas popieriaus lapas ant kurio ir buvo gaunamas spaudas, vadinamas graviūra. Nuostabu tai, kad kinijoje buvo išrastas ir kitas spausdinimo būdas, kurio dėka jau atskiromis plokštelėmis buvo formuojamas norimas tekstas.žiaugtis išsaugota kalba ir žinoma – knyga.
Spaustuvių veiklos plėtra Europoje ir joje “gimę” leidiniai
Spausdinimo technikos Europoje pradėtos vystyti tik XIV – XV a. Augant visuomenės poreikiams, besivystant pasaulinei prekybai, manufaktūroms, ranka spausdinamos knygos jau nesugebėjo patenkinti lūkesčių. Žinoma, pirmiausia buvo išbandoma spausdinimo ant lentų technika, tačiau, ją labai greitai pakeitė galimybė spausdinti naudojant atskirus simbolių elementus, vadinamuosius tipus. Būtent Jh. Gutembergo išradimas ir tapo visa tuo įrodymu. Jo sukonstruotos metalinės raidės apie 1440 – 1456 m. virto pasaulį pakeitusiu atradimu. Be jokios abejonės, pirmieji spausdinimo aparatai veikė tik rankiniu būdu, tačiau, net ir tuomet per valandą buvo galima atspausdinti net 100 spaudinių.
Pirmosios išleistos naujos knygos buvo vadinamos inkunabulais. Tai laikotarpis nuo pirmosios atspausdintos knygos 1456 m. iki 1500 m. gruodžio 31 d. Pirmųjų knygų tiražai buvo labai nedideli. Jie siekė vos 300 egzempliorių ar net dar mažiau. Kiek vėliau, spaustuvių veikla tobulėjo ir jų skaičius nuolat augo. Net XV a. Europoje jų buvo daugiau nei 1 000. Įdomu tai, kad inkunabulų tekstas buvo be pastraipų, o iš naujos eilutės buvo spausdinami tik svarbiausi skyriai, nebuvo jokių antraštinių lapų, naudota daug trumpinių. Iliustracijas knygoms, kūrė vadinami iliuminantai. Šių pirmųjų knygų kategorijai yra priskiriami tokie kūriniai, kaip “Niurnbergo kronika” 1493 m. Slavų kalbos spausdinimo kelias pradėtas skaičiuoti nuo Pr. Skarinos 1517 m. atliktų darbų, kurie glaudžiai susiję ir su spaudos istorija Lietuvoje. žiaugtis išsaugota kalba ir žinoma – knyga.
Spaustuvių istorija Lietuvos teritorijoje
Pirmoji spaustuvė Lietuvos teritorijoje pradėjo veikti 1523 m, Vilniuje. Būtent čia ir buvo spausdinami žymaus Baltarusių švietėjo Pr. Skorinos darbai: “Mažoji kelionių knygelė” ir “Apaštalas”. Būtina žinoti tai, kad jose yra pateikiamas ne tik religinės tematikos tekstas. Čia parašytos ir pratarmės, prierašai bei pamokymai. Kiekvienoje iš jų gausu skoningai graviruotų inicialinių raidžių, orginalių ornamentų. Be kita ko, dominuoja ir ryškus šriftas.
Tačiau, kur kas dažniau, pirma spausdinta Lietuviška knyga yra laikoma Karaliaučiuje atspausdintas nuo 1523 m. veikusioje Hanso Veinreicho spaustuvėje, M. Mažvydo “Katekizmas” 1547 m. Svarbu paminėti ir tai, kad 1595 m. išleista ir viena pirmųjų M. Daukšos knygų “Katekizmas”, o 1559 m. – “Postilė”. Įdomu tai, kad tarp pirmųjų spaustuvių katalikai savosios neturėjo. Tik kiek vėliau, apie 1579 m. Lietuvos didysis maršalas Radvila Našlaitėlis į Vilnių iš Nesvyžiaus atgabeno savo tėvo, kalvinisto, spaustuvės įrenginius. Tuo metu, pradėti spausdinti pirmieji lotyniški ir lenkiški raštai. Apie 1585 m. čia buvo išspausdintos ir pirmosios latviškos knygos, o Rygoje pirmoji spaustuvė pasirodė tik 1588 m. Tikima, kad toks laikotarpis mūsų šalyje yra pasirinktas ne atsitiktinai. Manoma, kad būtent tuomet “subrendo” šalies katalikybės pagrindas.
XV – XVI a. Lietuvos spausdinimo istorijoje buvo kaip niekada svarbus. Žinoma tai, kad tuo metu spaustuvių kūrėsi vis daugiau ir daugiau, plėtota popieriaus fabrikų veikla, tobulėjo ir poligrafija (spausdinimo technikos). Nors vyko aršios religinės kovos tarp jazuitų ir protestantų bei kitų tikėjimo šakų, kiekviena iš jų siekdavo įkurti nuosavas spaustuves. Be jokios abejonės, pirmosios pradėtos steigti Vilniuje, tačiau, po kurio laiko jų veikla pradėta vystyti ir kituose Lietuvos miestuose: Upytėje, Žeimiuose, Vievyje, Kėdainiuose. Na, o pastarojo miesto spaustuvė Lietuvos knygos istorijai yra kaip niekada svarbi. Nors pati spaustuvė priklausė Kristupui II Radvilai, įdomu tai, kad joje buvo pakviestas dirbti itin patyręs spaustuvininkas J. Retas. Tačiau, kartu su juo dirbo ir ne vienas kitas patyręs specialistas. Visą tai išdavė gražus knygos apipavidalinimas ir puiki spaudos kokybė. Dažnai, pagrindinis tekstas buvo spausdinamas gotiško tipo šriftu, o pavadinimuose dominuodavo antikvos tipo, didžiosios lotyniškos raidės. Tiksliai nežinoma, ar šie šriftai buvo sudaryti pačioje spaustuvėje ar atsivežti iš tuomet spaudos lopšiu laikomo Gdansko. Be kita ko, dėl spausdinimui reikalingų įrenginių dažnai buvo keliaujama ir į Karaliaučių. Nors šios spaustuvės veikla nebuvo vykdoma labai ilgai, tačiau tai itin reikšmingas istorijos etapas. Manoma, kad joje veikę įrenginiai galėjo iškeliauti į dab. Jelgavos teritorijoje veikusią spaustuvę.
Gerai žinoma tai, kad knygų spausdinimas anuomet kainavo labai brangiai. Tačiau, noras dalintis jomis su visais buvo labai didelis. Tad, nuolatos buvo ieškomi geros širdies rėmėjai, kurie padengdavo spausdinimo išlaida ir suteikdavo galimybę naujas knygas dalinti nemokamai. Šiuo klausimu, kaip niekas kitas ryškia persona tapo būtent Steponas Batoras. Jo dėka visiems visuomenės luomams pradėtos dalinti katalikiškos knygos, kurios padėjo išsaugoti teisingą tikėjimą. Lenkijos karalius ir Lietuvos, vėliau – Transilvanijos didysis kunigaikštis, atliko itin sudėtingą misiją. Nors Abiejų Tautų Respublikos vadovu jis tapo šalyje kovojant įvairioms grupuotėms, tačiau LDK atstovų palaikymo jam tikrai nestigo. Be jokios abejonės, bemaž vienu iš svarbiausių jo darbų yra laikomas Vilniaus jezuitų kolegijos pertvarkymas, dar kitaip vadinamas Vilniaus universiteto įkūrimu. Jo dėka, ugdymo įstaiga, veikianti iki pat šių dienų, buvo įkurta dar XVI a., sklindant renesanso, reformacijos ir katalikiškos reformacijos idėjoms. Vilniaus universitetas yra laikomas vienas iš seniausių Vidurio ir Rytų Europoje.
Spaudos draudimas – grėsmė knygos egzistencijai
Spaudos draudimo laikotarpis nuo 1864 m. iki 1904 m., Lietuvai buvo kaip niekada sudėtingas. Drąsiai galima teigti, kad tokia situacija susiklostė dėl Rusijos imperijos siekio palaužti lietuvos kultūrinę dvasią ir visiškai pasiduoti svetimos valdžios įtakai. Kitaip tariant – “surusinti” lietuvius. Šis draudimas apėmė ne tik naujų knygų spausdinimą, tačiau ir įvežimą iš užsienio, platinimą ir pan. Tuo metu, dominavo viena iš kirilicos rašto atmainų, vadinama graždanka. Ja buvo siekiama suartinti lietuvius ne tik su rusų kalba, tačiau ir kultūra, religija. Tačiau, bandymų “legalizuoti” lietuvių kalbą buvo tikrai ne vienas. Bemaž viena ryškiausių ikonų čia buvo M. Valančius. Jo dėka, Mažojoje Lietuvoje išspausdintos net 2687 naujos knygos, leidiniai. Tarp jų buvo ir tokie gerai žinomi laikraščiai, kaip “Aušra”, “Varpas”, “Žemaičių ir Lietuvos apžvalga”, bei kiti periodiniai leidiniai. Spaudos draudimui itin aršiai priešinosi ir patys valstiečiai. Čia buvo formuojamos slaptos grupės – knygnešiai. Jų dėka, į Lietuvos teritoriją patekdavo tuo metu neleistina spauda. Tad, tikima, kad būtent dėl tokio masiško pasipriešinimo spaudos draudimas buvo nutrauktas ir iki šių dienų galime džiaugtis išsaugota kalba ir žinoma – knyga.