Kleopatros memuarai

Kleopatra VII (69—30 m. pr. Kr.) — paskutinioji Egipto valdovė iš Ptolemėjų dinastijos. Turiningas jos gyvenimas ir asmenybės žavesys per kelis tūkstantmečius apaugo mitais, o vardas tapo kone bendriniu. Per nepilną savo gyvenimo keturiasdešimtmetį klestinčios ir nepriklausomos antikinių laikų šalies valdovė patyrė ir tremtinės dalią, ir karinių pergalių dėl sosto pakilumą, ir aitrų pralaimėjimų kartėlį. O visa tai persmelkia aistringa meilė dviem iškiliems Romos politikams ir karvedžiams — Julijui Cezariui ir Markui Antonijui. M. George „Kleopatros memuaruose“ pirmuoju asmeniu papasakota gyvenimo istorija sudaro stiprų  autentiškumo įspūdį, o legendinė Kleopatros asmenybė atsiskleidžia visomis įmanomomis spalvomis, paneigdama daugelį supaprastintų stereotipų. M. George romano Kleopatra — ne savanaudiška Romos didžiavyrių viliokė, o charizmatiška mylimoji, pakerėjusi Cezarį ir Antonijų pirmiausia savo dvasingumo ir išminties turtais. Ištikimos ir atsidavusios žmonos, rūpestingos keturių vaikų motinos spalvingas gyvenimas ir tragiška jo pabaiga nepalieka abejingo nė vieno skaitytojo.

Šia prabangia, veržlia ir gausia detalių saga bestselerių autorė Margaret George prikelia gyvenimui tviskančią Kleopatos, Nilo karalienės, karalystę. Kleopatros pasakojimas — tai kerinti istorija apie ambicijas, aistrą ir išdavystę, kuri prasideda, kai dvidešimtmetė karalienė sutinka galingiausią žmogų pasaulyje, Julijų Cezarį, ir baigiasi tik tuomet, kai ji, išgyvenusi Cezario nužudymą ir kito mylimo vyro, Marko Antonijaus, sutriuškinimą, suplanuoja savo pačios mirtį užuot pergalingai žygiavusi Romos gatvėmis.